Kažkurį vasaros vakarą, po eilinių skraidymų, papuoliau į labai tvarkingo vaikino namus. Skraidymai jam nė motais, todėl net nesiklausė tų mūsų postringavimų – „aš paukštis” ar „aš lėktuvas”. Įkišo čerčilišką cigarą į burną, stiklinę brendžio, taip ir nusibaigiau ant to fotelio. O vat anas laikės visą naktį. Be rytinio drebulio mane dar pažadino ir toks neįkyrus pagiringas džiazas. Ilgai sparno nerėžiau, – reikėjo kažkaip išsiprašyt įrašų. Bau! Dabar turiu jo tiek, kad pasiklystu, kur pradžia, kur galas.
