Nesuprantu pasaulio ar išties
Viskas sukasi aplink ratu?
Tarpe gimimo ir mirties,
Eini tuo uždaru keliu?!
Tačiau nėra to vieno rato.
Yra ju begaliniai daug.
Ir mano mintys apsiprato,
– Seniai jau tą aš supratau.
Bėda ne ta, kad jų daugybė,
Bėda tame, kad juos visus
Pradėt gyventi sunkenybė,
Pradėt tuos uždarus ratus.
Vėliau nuo jų nesugebi išsivaduoti,
Vis ieškai išėjimo šen bei ten.
Ieškodamas nesugebi sustoti,
O nesustojęs, pavargsti ubagan.
Kaskart tas ratas vis klaidesnis,
Dažnai net nesulaukiu pabaigos
– Tuomet kritimas dar staigesnis
Ir vėl į dugną, ir viskas iš pradžios.
Užlipt į viršų aš stengiausi,
Užlipti iki pat viršaus.
Galvojau, kada tas užbūrimas baigsis?
Kada vėl grybštelsiu dangaus?
Gal be manęs dar kasnors kaltas?
Kad išropojęs iš duobės laukan,
Aš it akmuo, sunkus ir šaltas,
Krentu atgal tamsian dugnan.
Taip man įsimetė pelesis sielon,
Iš vidaus krato drebulys.
Aš neturiu net savo Dievo.
Akyse pamišimas, kliedesys.
Bandžiau pakeisti drabužius
– Apauti naują darbą,
Užsivilkti naują šalį,
Užsimaukšlinti naujus namus..
O karštinė vis mena sena –
Dugne gyvenimas juk irgi gali būt ramus.