Žiūriu į mūsų apsnigtą puslapį ir parašysiu, kad nebūtų taip liūdna. Šalia groja Macy Gray (gaila, kad vis dar negaliu čia įdėti muzikos, bet mūsų adminas dirba tuo klausimu), eilėje laukia Frida’os soundrack’as. Žiūrėjot šį filmą? Nuostabus.
Šiandien vakarienė pas mane itin vėlai. Išsikepiau plonai pjaustytų bulvių, tokiais slaisais ir kepamos kaip čipsai iki traškumo. Dar rūgščių mamos raugintų agurkų ir skysto kefyro. Mmm..
Koks gražus sausis pasitaikė. Tiek daug saulės, ramaus oro.. Tu juk negali savęs apgauti 🙂 Šiemet jau pratūnojau danguj 6 valandas. Labiausiai patiko šeštadienio maršrutas. Faktas, kad sekmadienį bus vėjuota, šeštadienio rytą jau laužė kaulus. Veizojausi į prognozę ir galvojau, kaip čia atitrūkt. Gaunu žinutę „Ar šiandien galima paskrist dviviečiu?”. Varom. Klubiečiai Nemenčinėj, man su Maluchu tai iššūkis, todėl nusprendėm keliauti oru. Prasukom pro senąjį Riešės aero – begalės stagarų; ok,-tuomet varom į Šiaurinį. Čia Osvaldas, Romka, Leonardas, Mantas. „Einam šalčio ragaut”, – sakom 🙂 Vėjas gerulis, startas irgi. Trys sparnai patraukėm Nemenčinės linkui. Vėžlioniškai lėtai, bet gaiviai 🙂 Buvom maži keliaujantys lėktuvėliai. Apakau, kad su tandemu įveikėm maršrutą pirmieji. Berniukai čia savam stiliui, kas apkabint ir mylumylu, kas apsiženyt vietoj norėjo; stalas nuo brendžiausių iki vyno „Upokšnis”. Navigatorė tik šypsosi ūsą riesdama :-))
Kartais įžvelgsi, kad mūsiškių tarpe tas skraidymas minimas lyg kažkoks stabas ar dievybė; vienok, tai atrodo vyriškas hobis, saviraiška, antra vertus, žmonės, svajojantys skraidyt (o ne, tarkim, žvejot) visad dūšioje gyvena su kitokios erdvės troškimu. Žmogui paprasta vaikščiot, nesudėtinga bėgti, plaukti, net nardyt. Vienintelis dalykas, kuris fiziologiškai nelemtas – skraidyti. Tiesiog neįmanomas. Todėl žmonės, pasiryžtantys tam, visų pirma išlaisvina mintis, sėda ant fantazijos sprando ir peržengia gyvenimiško susikaustymo ribą. Visi techniniai dalykai tuomet jau tik smulkmė. Todėl ir buriamės panašūs. O kai jų veik šimtas, taip ir atsiranda, kad vienam patinka „Upokšnis”, kiti ženytis nori vietoje 🙂
Tačiau tai, ką išgirdau vėliau, man priminė jauno piloto meilę skrist, kuri taip įsisiautėja, kad žmonės supranta pradėję gyvent. Ir štai šita meilė grįžo. Kiek mažai tereikia, kad sugrustų vyro širdis, jei vyras jau sensta ir jei atsiminimai nepakeliamai gražūs! Lauke -15, o jos veide pražydo ramunės, plaukuose sunoko žemuogės, o pasakojimas emociškais rankų mostais priminė Monė drobę. Pacituosiu ją:
„Kaip viskas reliatyvu: baimė, aukštis, tolis, siekis.. Įdomiausia, kad viskas gyvenime pamatuojama (na, gal ne viskas 🙂 metrais, kilometrais, laipsniais, greičiu.. O tai, kas lieka už kadro, – atradimų džiaugsmas – neturi matų. Gal tik įrodymus, tarkim, šypsenas nuotraukose. Dabar pradedu suvokti posakį „pakylėtas virš žemės” 🙂 Kai supranti, kad išeini iš saugumo rato, bet tavęs tai visai negąsdina; kai esi toli nuo žemės, bet ją iš tikrųjų matai. Kai gali būti čia ir dabar. Lyg ir esi, lyg ir tavęs nėra. Vis dėlto traukia mus tos stichijos, kad ir kiek jų bijotume ar su jomis kovotumėme. Labai smagu matyti žmones, kurie džiaugiasi ir tuo užkrečia kitus. Ir visai nesvarbu, kas tokie, kuo išorėje gyvena. Viskas slypi viduje..”
