Kiekvieną rytą pabundu lyg mažas vaikas,
Pro miegamojo langą žvelgiu link debesų,
Ir tom akimirkom suvokiu, kad skraidyti laikas,
Dėl to gimiau, dėl to numirsiu, dėl to aš gyvenu.
Bebėgdama diena padaro savo,
Pietums atėjus, nejučia aš suprantu,
Vaikystė jau senai išėjo,
Nors ir nesiveržiau, bet jau suaugęs aš esu.
Tačiau randu akimirką sau mielą,
Kada mintis pavogęs nuo visų darbų,
Išleidžiu pakvėpuoti savo sielą
Ir paskrajot dangaus skliautu.
Kada užklumpa vakaras gilus,
Pasijaučiu labai labai senu,
Pailsęs kūnas, nuotaikom slogus,
Tačiau pasaulį aš paaiškinti galiu:
Dėl to gimiau, dėl to numirsiu, dėl to aš gyvenu
